BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ne apie Dieva

2010-11-22 parašė aurime

O tu ar tiki Dieva?

Paklausciau to raumeningo juodzio su didziuliu brilijantais blizganciu kryziumi ant kaklo. Jis atsiseda man is kaires ir atsivercia laikrasti. Ir nesmirda.

Sekanti stotele - St. Pauls. Kazkada ten praleidau gera valanda vienam is savo megstamiausiu skvereliu su graziu vaizdu i Katedra. Buvo sekmadienis, kaip ir siandien, tai nusprendziau pasivaikstioti. Po eilinio nepelningo darbio pokalbio Chelsea. Pora valandu ir as sedziu and neveikiancio fontano, su buteliu kalsbergo, pakeliu cipsu, juodu kaklaraisciu ant kaklo ir pomidorais tasej. Smagu. Aplink viskas taip ramu, sviesu, taip ..vientisa. Aikste, ja supantys namai, Katedra - viskas susilieja. Lyg is pageltusios nuo laiko juodai baltos nuotraukos. Sutemsta, isijungia sviesos. Tokiais momentais suprantu, kad visgi myliu Londona.

Ramu, tylu, tuscia. Vienas kitas turistas fotografuoja katedra, kartais ir mane. Vietiniai su naminiais treningais eina apsipirkti i Sainsburry’s. Vienas is turistu prieina paklausti kelio. Prancuzas, atvaziavo aplankyti sesers. siuo momentu gyvena Dortmunde ir pazista ten viena lietuve, bet kiek issiaiskinau ne Indre. Jis priseda, prapliurpiam gera valanda. Sako cia, Londone, viskas daug laisviau nei Prancuzijoj ar Vokietijoj. Sutinku, bet atostogos irgi padeda atsipalaiduoti. Juk tu tik turistas, ir taves ryt cia jau nebus ne kvapo, tai koks skirtumas ka pagalvos kiti?

Visiskai sutemsta, laikas eiti namo, o dar geras kelio gabaliukas likes. Atsisveikinam ir patraukiam kas sau. Uz nugaros lieka naktiniam dangui svieciantis didziulis baznycios kupolas. Bet ko as cia vis apie tas baznycias? Turbut reiketu saves paklausti.

O as ar tikiu Dieva?

Rodyk draugams

I want a cat

2010-10-07 parašė aurime

Was in a pet shop today. 5 cute little kittens was sitting there in one small cage… pure things. Then some parrot told me ‘hello’ and rang the doorbell.

So i left.

Rodyk draugams

Thinking

2010-09-27 parašė aurime

I don’t have to close my eyes. I just do it. When walking, sitting in metro, all the way to Oxford Circus. When having  my coffee with milk and 3 sugar in Skateshop or Flat White. When eating some pasta or chicken in Zebrano or taking night bus back home, to Bethnal green. When having a walks round Bricklane or City, buying flowers in Sunday flower market, taking pictures of people when they dont see it and when singing in the shower. When reading the letters from my dad and sister. When traveling to Paris or Brussels by bus or boat. When walking in the streets of Amsterdam, when sitting next to the canal and watching swans in the water. When passing girls in the windows in Red light district or buying postcards. When going out or watching movies or listening to the music. When flying back to London, when drawing some cats in my diary or going to see my friend. When having my mom visiting me, when listening to all the things i missed while I’m away. When having a walk in the rain or bullshitting on internet.

I think.

I think about the places. The places i’ve been or i haven’t. The people i met or i havent met yet. I think about the perfect place. Perfect way back home, perfect coffee in the morning, and perfect view trough my window. I think about the things i do. The things that make me happy. I think about the people. Clever, happy, wonderful people around me, the people I’m proud to call my friends. I think about the perfect job, perfect life and perfect feelings. I think about the perfect sky, I sometimes even think about the perfect me. Perfect me in the perfect place. I know, sounds stupid.

But every time I end up thinking about that place, and every time it’s different. And then i wonder. Where is that place? Does that place even exist?

Rodyk draugams

Rugsejo Pirmoji, o man kvepia Kaledomis.

2010-09-02 parašė aurime

Rugsejo pirmoji. O as lovoj kartu su geriausiais draugais saliku, vilnonem kojinem ir toletiniu popieriu. ko ir reikejo tiketis.

Pasirodo tikrai ilgai nerasiau. Stengiuosi taisytis.

Baigesi vasara. Kaip ir visuomet. Praejo taip greitai kad net nespejau susigaudyti. Kazkuriom is tu siltu ir sauletu dienu buvo atvaziaves tetis. Per tris dienas isvaiksciojom visa londona. Gerai jau gerai, ne visa, bet vaiksciojom tikrai daug. Serloko holmes’o muziejus, Jame’s parkas, ledai, covent garden’as, fish and chips pietums, vel ledai, carnaby gatve, kas be ko zebrano, pusryciu kava ir kelione laivu po temzes tiltais. Panasiai laika leidom ir su mama, tik tuomet buvo siek tiek daugiau muzieju. O su Indre daugiau muzikos ir sampano. Je.

Geras daiktas tas, kad su kiekvienais sveciais atrandi kazka naujo. Darbo paieskos cia irgi padeda. Kiekvienas interviu nutrenkia i koki nors rajona kuriame dar nesu buvus. O po pokalbio dazniausiai skubeti nebereikia. Taigi nusprendi pasivaiksciojant pareit namo nuo canary wharf ar chelsea, pakeliui pasedeti vienam mylimiausiu mano skvereliu su vaizdu i St Paul’s katedra, ar palesinti zuvedras sausainiais kazkur prie upes. Megstu upe. Ypac nakti. su mirganciais langu zibureliais krantuose ir tyliu vandens pliuskenimu. mmm. Kartais pamirstu upe ir einu prie kanalo. O cia jau Londonas vel visai kita savo veida parodo. Zmones gyvena sau savo valtyse, plauna jas, plaukioja kartu su sunimis, katemis, vazonais ant stogo ir daugybe kitu atributu. Noreciau gyventi kurnors prie vandens. Gal ne is karto valtyje, pradziai ant zemes. Soki ant dviracio ir leki. Tik reikia saugotis dviratininku ar bekigu, kad beprasilenkian neikrist i vandeni po kokiu nors tiltu. Pradzioj man net baisoka ten buvo, vis bijodavau kad kas neimestu i kanala, kur tikrai ne zydras vandenelis teka. Pripratau.

Taigi. Ruduo. Kaip siandien man rase Mirella - mylimiausiais jos metu laikas. Ir kodel gi ne? Nors suomijoj jis gal siek tiek grazesnis nei cia, Londone. Beja. Greitai bus metai kaip as cia. Nespesiu mirktelt -apsikarstys visi kaledinem girliandom ir Christmas Sales’ais. Kaip kad vakar sakiau Eglei - man jau dabar kvepia Kaledom. Nors cia turbut labiausiai kaltas snarglys po nosim, trys arbatos puodukai salia lovos ir gausybe filmu, kuriuos ziuriu kai apsimetu ligoniu ir nesikeliu is lovos. Kaip ir per praeitas Kaledas. Atrodo tada buvau dar tokia sviezia ir su visais darbo, namu ir .. saves jieskojimais. Ziuriu, kad esu praktiskai visiskai toj pacioj vietoj kaip ir pernai. Ir kartais ir pati vis dar jauciuosi svecias. Vaikscioti, jieskoti, stebeti, atrasti. O kartais atrodo kad jau visa amzinybe cia. Vazineju metro, begom pralekiu Carnaby gatve i darba, paseikinu pora pure passion’u ar miss collins’u, ir raudonu dviauksciu N8 autobusu griztu namo. Ten sedziu savo kambariuky Robertos gatveje, su uzdegtom zvakem ir is Tesco pirktom gelem ant stalo, ziuriu filmus, rasau laiskus ir, karts nuo karto, dienorasti.

Rodyk draugams

Varnos

2010-08-25 parašė aurime

Man sako rasyk. O as kaip ir nerandu ka rasyti.  Tuo labiau nepaslaptis kad daug labiau megstu rasyti ranka nei kompiuteriu. Gal todel ir rasau dienorasti ranka. I dovanota knygute. Nes tai kazkaip labiau… MANO. O sitas? Ne. Sitas ne dienorastis. Net ne metrastis. Tiesiog laiskas. Elektroninis laiskas.. visiem. Nors… vistik turbut labiausiai sau.

Tai apie ka as cia?

A, gyvenimas Londone.

Viena sauleta diena prie juros ir daugybe naktu Zebrano. Viena linksma diena oxforde ir daugybe naktu prie kompo malant suda facebook’e, skaitant darbo skelbimus ar ziurint filmus. Vakar ziurejau GREEN STREET. smagu atpazinti vietas, o ir britiskas akcentas pamazu kazkaip pasidare mielas. geras filmas. Dar vienas tikrai palikes ispudi - Samson and Delilah. Sita filma man simta kartu rekomandavo australas Daran, gyvenantis paryziuj. Kiekviena karta snekant jis manes klausdavo - jau paziurejai? Teko paziuret. Prisipazinsiu, tyla sugraudino. Ech tos istorijos.. Paskutine skaityta knyga buvo mamos rekomenduota Nykstukas. Gera nykstukiska knygute. Uzkabino savotiskas rasymo stilius ir tas nykstukiskas pyktis. Pyktis ir panieka zmogiskom nuodemes ir silpnybem. Nelgaliu nepritarti nykstukui. Mes, zmones, tikrai silpni ir klastingi padarai.

Praeita savaite mire mano mociute. Prisiminimai kaip tos juodos varnos miegoje ant saku, isgasdintos suplasnojo ir pradejo sukt ratus aplink galva. ir ju tiek daug. Ne varnu. Prisiminimu. Tiek daug sneku, pagyru, numeravimu ir iskaiciavimu. “Sveiki, as anuke numeris septintas.” Tiek daug klausimu, pasakojimu, prisiminimu ir pletku. Apie geniusa, apie jos siuvinetas uzuolaidas, apie ezerus utenoj, apie Vykinto pirma fraze pransuziskai, apie negrus Paryziuj ir apie muilo operas ir apie kibickiene. Apie seneli, apie jaunystes romaus, apie ligas ir apie kapines, apie mane ir apie mano teti, kuris nevalgo vistienos. Tiek daug pietu, gimtadieniu, kaledu, velyku ir visu kitu progu. Tiek daug zagareliu, cholesterolio tortu, grybuku, sv. la karpiu, aguonu bobu, burokeliu misrainiu, karbonadu, silkiu su svogunais baltu misrainiu, blynu su kefyru ir pyrageliu su obuoliais. Prisimenu. Paskutinis kartas, kai sedejom prie stalo turbut buvo per Velines. Tuomet ji salia sedincios Dalios paklause: o kas jinai tokia? Dalia sako: cia juk aurime, mociute. O ji: nu ka tu cia man sneki, aurime kitaip atrodo. Ir tik po gero pusvalandzio prisimine: a taip, tiesa, tu juk jau grizai is Kosico!

Rodyk draugams

Dvi dienos Paryžiuje

2010-01-16 parašė aurime

Balta spalva užpuola miestą
Šviesus dangus prieš juodą žemę laimi
Naujieji metai man kaip viada diena anksčiau ateina
Ir byra iš dangaus geltonos nertos snaigės

Kaip ir kasmet svajonėmis ir laukimu užpildau sąrašą
Apsnigti žodžiai su dangum netyčia susilieja
Tikrai netyčia. Į Paryžių - sutinku.
Bet grįžt nepažadu. Ir dviese su naktim Paryžiun skriejam

Kiek daug žmonių. Kiek daug gražių žmonių
Kaip ir sakei - kiekveinas turi savają istoriją
Paryžius, Vilnius, Londonas - nebesvarbu
Wellcome to Paris - ir istorija kartojasi

Autobusas sustoja. Pirmadienis, 6 ryto, ir aš Paryžiui. Po poros posmelių viešbučio kambary pagaliau išsikrapštom į miestą. Tikrai nemaniau kad važiuosiu turistauti žiemą, kai dėl sniegų net traukiniai nevažiuoja, bet galėtis tikrai netenka. Šaltoka, bet bent jau nelyja kaip Londone paskutinėm dienom - idealu pasivaikščiojimam. Užsukam į Notre Dame katedrą, kokį pusvalandį bandau nufotkinti vitražą, bet tas, sako, nefotogeniškas. Įsigyju porą gražių atvirukų, sekanti misija - svogūnų sriuba. Ne tokia kaip mėgdavau valgyti Le Boheme Vilniuje, bet tikrai ne prastesnė. Sutemus traukiam pakrante. Nuostabiai gražu. Einam link Eifelio, kadangi jis kas valandą labai gražiai blizga, bet su mano bandymais nufotkinti kiekvieną stulpą (ar krūmą:)) šiek tiek užtrunkam, taigi tenka pasitenkinti tik blizgančia viršūne. Kaip ir sakiau, miestai daug gražesni naktį.

Vakaras aišku neapseina be alaus, alaus, alaus, jaukiame Žuvies vienaakės ir tigrinio dviračio bare. Brangu! Taigi prieš geriant patartina pasitikrinti ar alus ne po 10 eurų. Toliau ilgas pasivaikščiojimas su Anos draugu australu (?), kuris Paryžiuje jau 10 metų. dar keletas fotosesijų prie pašto dėžutės, konteinerių ir, kas be ko, Moulin Rouge’o, Irish pub’as netoli ‘namų’ ir… Su gimtadieniu, Anastazija!

Sekantį rytą pikta valytoja išmeta mus lauk smarkiai per anksti, bet nėra to blogo kaip sakoma:) traukiam link arkos, vėl sriuba, tik šį kartą rusiška morkų (na sriuba gal ir ne rusiška, bet valgykla tai tikrai), ir - time to say goodbye. Mano kelionės kaltininkai patraukia į oro uostą, o aš pasilieku dar šiektiek ‘pasimaskatuoti’. Paklausau patarimo ir užlipu į arką pasidairyt po paryžių iš viršaus, tada einu link eifelio. Dieną manęs jis visai nežavi, bet rajonas aplinkui labai įdomus. Gražu, bet visai tuščia. Tik gausybės vaikų prie mokyklų, juos pasitinkantys tėvai su šunimis ir eilės duonos paruoduvėlėse prie ilgų prancūziškų batonų ir pačių įvairiausių croissants. Kas apie šunis tai jų čia tikrai daug. Gražūs, išprausti ir sušukuoti, su pavadėliais, bet nė vieno su antsnukiu. Apie žmones galėčiau pasakyti tą patį. Ne apie pavadėlius, aišku, bet žmonės paryžiuje stilingi, gražūs, ir rengiasi gražiai.

Siaubingai sušąlu, autobusas į Londoną tik 11 vakaro, taigi užsuku arbatos į bariuką visai netoli Eiffel Tower. Randu draugų, nemokamų svogūnų žiedų ir kažkokių tais žuvies kukulaičių (visai skanių tarp kitko), ir arogantišką senuką su didžiuuuuuliu baltu šunimi. Čia ir pasilieku.

Rodyk draugams

Sekmadienio popietės ramybė

2010-01-04 parašė aurime

Plačiai atmerkiu akis, ir visu garsu išeinu sekmadieniniam pasivaikščiojimui. Netyčia pasiskolintas ausinukas ir tyčia paskolintas fotoaparatas. Norisi dainuoti, bet lauke šalta. Norisi įamžinti kiekvieną vaizdą, kiekvieną veidą, kiekvieną kvapą, kiekvieną garsą. Kai kas užstringa juostoj, kai kas atminty, kai ką pamirštu, kai ko net nepastebiu. Ieškau kažko gražaus, ir pamirštu kad reikia dairytis stiklo konteinerio. Bet be žydro dangaus ir voverės kaimynų kieme nerandu nei nieko gražaus, nei panašaus į konteinerį stiklui. Senienų parduotuvėlėj nuperku kolegei dovanų juodų akmeninių gėlių auskarus. Loterijoj man pasisekė, taigi dovaną išrinkti lengva. Ryt nors ir pavėluotai, Kalėdinis firmos balius.

Bricklane sekmadieninis turgus. Kas ką turi, tas tą ir parduoda. Seni batai, dviratis, povo plunksnos, knygos, papuošalai, kailinės kepurės, raudoni aukštakulniai, seni kompaktai ir dirbtiniai kailiniai. Vintage - skudurynuose pilna žmoniu, išpardavimai. Na aišku ne tiek kiek Oxford street’e ar Carnaby, kur per žmones neina prasibrauti. Čia ir žmonės šiek tiek kitokie. Kai geriau įsižiūri - kiekvienas rajonas, kiekviena gatvė turi savo spalvas. Man patinka stebėti žmones. O Londone jų tai jau tikrai netrūksta. Čia, bricklane, šukuosenos nepaiso jokių gravitacijos dėsnių, amžius nevaržo nei makijažų, nei spalvų, nei sijonų ilgio. Kas antras siauraakis pyškina fotoaparatu ar telefonu, arogantiška, močiutės spintos garderobu pasipuošusi pora nusineša glėbį gėlių, o aš tuo tarpu svarstau ar jie tiek sau prisipirkę, ar tas gėles pardavinėja. Užsižiopsojus atsitrenkiu į sušalusią prekeivę,kuri šildosi šokdama pagal gretimais kompaktus pardavinėjančio juodžio muziką. “Sorry”. Stabteliu prie poros gatvės muzikantų, kurie man primena Kūčių naktį sutiktą muzikantą,  kuris savo trijų stygų gitara bandė mums sugroti Mamontovo “Geležinę Širdį” ir dar netgi pritarti mūsų puikiam duetui.

Temsta, pasidaro visiškai šalta. Skubu namo, jau svajodama apie skanią aromatinę kavą ir gimtadieniu užtarnautus šokoladinius saldainius. Šaltas ir ramus pirmas šių metų sekmadienis, kurio vakarą praleisiu šiltuose namuose, su muzika, žvakėmis, dienoraščiu ir gėlėtu puodeliu kavos. Kaip ir visi noriu naujus metus pradėti nuo naujo tuščio lapo, kur pieščiau tik šviesiomis spalvomis, o rašyčiau tik protingas mintis. Naujas mintis. Kitokias.

Keičiasi šalys, keičiasi vaizdas pro langą ir vaizdas veidrody. Keičiasi veidai, vardai, nuomonės ir skoniai, mėgstamiausia spalva ir skaičiukai datoje. Atrodo keičiasi ir mintys, bet svajonių sąrašas kažkodėl lieka beveik toks pats. Ar tai reiškia, kad aš pati visai nesikeičiu, kad stoviu vietoje?  Coelho rašo, kad sekmadienio popietės ramybė žudo mūsų svajones. Sutinku. Nors man sekmadienio popietė pats geriausias laikas svajoti.

- Būk gera, - sako sesė.

- Stengsiu:) - atsakau, ir atsibučiuojam geltonais skype’o veidukais.

Stengsiu.

Rodyk draugams

Atsargiai, durys užsidaro

2010-01-02 parašė aurime

Rašau dar vieną laišką. Atsako nesitikiu
Save taip lyg netyčia tarp eilučių įterpiu
Balandžiai užsiėmę kuo kitu - aš jų nelaukiu
Ilgai krentu. Ir raudonoj dėžutėj tarp kitų laiškų pasimetu

Lietus nustojo lijęs Londone, pakyla rūkas
Ir viršutinio širdies krašto nebematyti
Sakai taip neteisinga - sutinku,
Ir vėl. Jaučiu. Ir vėl pradės tuoj lyti

Tylos nepakeliu - pabėgu dangumi, ir tavo vardą tyčia pametu
Balandžiai keistai žiūri, galvas kraipo
Keturiasdešimt penkių laipsnių kampu save nušaunu
O kvailos mintys lai atostogų išeina

Gal jūros o gal debesų spalvos kaldra jausmus užkloju
Tik mano meilę vis dar nemiga kankina
Vietoj lopšinės - pasaka be galo
Žinau, kad viskas bus gerai, tik

„Atsargiai”
Ir durys užsidaro

Rodyk draugams

Lyja

2009-12-29 parašė aurime

Kiekvieną rytą atsisveikinu, lyg paskutinį kartą
O tavo akys šypsos net kai lūpos tyli
Už rūko durų užsirakinu, akis užmerkiu
Kai naktimis užmiega sąžinė, svajonėm lyja

Širdis neiškentė - išėjo iš namų. Aštuntą ryto
O rudenio dangus su saule pro užuolaidas jau spokso
Lėktuvai kyla, leidžiasi, vėl kyla
Svajonės glosto

Gal mintyse, gal tyliai, tau dainuoju
Naminis katinas ant šaldytuvo murkia
Bateliais kaukšiu, keturiasdešimt penkis žingsnius skaičiuoju
Svajonės miega. Tik lietaus lašiukais
nuo blakstienų
lyja

Kaip tuščia taurė, įsimylėjus vyną
Kaip žvaigždės laiškas, nenuėjęs į mėnulį
Taip mano kelias į tave migloj ištirpsta
Nurimsta saulė, besileidžianti į jūrą

Juodom kojom tamsus miškas pro šalį trepsi
Balandžiai nardo po judrų ‘Lester skverą’
Ir mintys kaip lietaus lašai nuo medžių lapų kapsi
Neišsakytais žodžiais išsitaško ant pilkų plytelių

Svajones kaip sudžiūvusius lapus nuo kelio spardau
Į žemutinį butą laimė atsikrausto
Kepu pyragą su vanile, ilgesiu ir dviem žiupsneliais jausmo
Kiekvieną rytą
Gal pamiršiu
Laukiu

Rodyk draugams

Vėl rašau, tik atgalinis adresas kitas

2009-11-26 parašė aurime

- Palik mane ramybėje šiandien - sako Kristofas ir trinkteli durimis.

- Tai kad man žuvytės miršta akvariume - susiparina Tomas. Kažkodėl internetas šiandien veikia tik mano kompe. Cha.

Kristofas eina žiūrėti Lost’ų. Tomas klauso Lali puna iš mano hard’o, o aš rašau.

Taip ir gyvenu. Naujuose namuose su naujais kaimynais. Naujais pokalbiais, nauju keliu namo ir nauju keliu į darbą, nauju mėgstamiausiu puiduku kavai ir naujais sapnais.

Klausi kaip tas Londonas? Be to, kad didelis ir spalvotas, atsakysiu - lietuviškas. Lietuviai namie, lietuviai darbe, lietuviai laisvalaikiu. Pirma savaitė prabėgo nepaleidžiant iš rankų žemėlapio ir su Tomo fotiku ant kaklo. Gavau žaislą tai ir žaidžiu, tik naudotis dar taip ir neišmokau. Bet laiko yra, ypač kai šią savaite dirbu tik puse etato. O dirbu nuo praeito šeštadienio Angus Steak House, Leicester skvere. Ne svajonių darbas, bet pradžiai sueis. Beto kolegos draugiški, padeda ne tik naujam darbe apsiprasti, bet ir parodo kur galima pirmadieniais trumpametražių Short & Sweet filmukų pasižiūrėt, į kokią galeriją geriausia eiti ‘pasikultūrinti’ ar kur sumuštinį su lašiša nusipirkti.

Šiandien saulėta. Jau antra diena kaip saulėta. Ta proga vakar po visų įdarbinimo procedūrų ir instrukcijų kaip elgtis, gavus teroristų skambutį apie bombą, pasivaikščiojau po Convent Garden’ą, nusifotkinau didžiulį ir žalią Kalėdinį briedį ir pėsčiomis parėjau namo. Antrą kartą turbūt tuo pačiu keliu nueiti neišeitų bet šiaip nėra toli. Su visais apsipirkimais užtrukau gerą valandą. Būtų neblogai įsigyti dviratį, tik prieš tai reikia apsiprasti su eismo tvarka, nes prieš porą dienų manęs vos vienas dviratininkas ir nenutrenkė. Ačiū Čipui, kuris iš kitos gatvės pusės rėkė ‘Bėėėk!’

Taigi bėgu, rėkiu ir laukiu Kalėdų.

Rodyk draugams