Talking with Myself

Balta spalva užpuola miestą
Šviesus dangus prieš juodą žemę laimi
Naujieji metai man kaip viada diena anksčiau ateina
Ir byra iš dangaus geltonos nertos snaigės

Kaip ir kasmet svajonėmis ir laukimu užpildau sąrašą
Apsnigti žodžiai su dangum netyčia susilieja
Tikrai netyčia. Į Paryžių - sutinku.
Bet grįžt nepažadu. Ir dviese su naktim Paryžiun skriejam

Kiek daug žmonių. Kiek daug gražių žmonių
Kaip ir sakei - kiekveinas turi savają istoriją
Paryžius, Vilnius, Londonas - nebesvarbu
Wellcome to Paris - ir istorija kartojasi

Autobusas sustoja. Pirmadienis, 6 ryto, ir aš Paryžiui. Po poros posmelių viešbučio kambary pagaliau išsikrapštom į miestą. Tikrai nemaniau kad važiuosiu turistauti žiemą, kai dėl sniegų net traukiniai nevažiuoja, bet galėtis tikrai netenka. Šaltoka, bet bent jau nelyja kaip Londone paskutinėm dienom - idealu pasivaikščiojimam. Užsukam į Notre Dame katedrą, kokį pusvalandį bandau nufotkinti vitražą, bet tas, sako, nefotogeniškas. Įsigyju porą gražių atvirukų, sekanti misija - svogūnų sriuba. Ne tokia kaip mėgdavau valgyti Le Boheme Vilniuje, bet tikrai ne prastesnė. Sutemus traukiam pakrante. Nuostabiai gražu. Einam link Eifelio, kadangi jis kas valandą labai gražiai blizga, bet su mano bandymais nufotkinti kiekvieną stulpą (ar krūmą:)) šiek tiek užtrunkam, taigi tenka pasitenkinti tik blizgančia viršūne. Kaip ir sakiau, miestai daug gražesni naktį.

Vakaras aišku neapseina be alaus, alaus, alaus, jaukiame Žuvies vienaakės ir tigrinio dviračio bare. Brangu! Taigi prieš geriant patartina pasitikrinti ar alus ne po 10 eurų. Toliau ilgas pasivaikščiojimas su Anos draugu australu (?), kuris Paryžiuje jau 10 metų. dar keletas fotosesijų prie pašto dėžutės, konteinerių ir, kas be ko, Moulin Rouge’o, Irish pub’as netoli ‘namų’ ir… Su gimtadieniu, Anastazija!

Sekantį rytą pikta valytoja išmeta mus lauk smarkiai per anksti, bet nėra to blogo kaip sakoma:) traukiam link arkos, vėl sriuba, tik šį kartą rusiška morkų (na sriuba gal ir ne rusiška, bet valgykla tai tikrai), ir - time to say goodbye. Mano kelionės kaltininkai patraukia į oro uostą, o aš pasilieku dar šiektiek ‘pasimaskatuoti’. Paklausau patarimo ir užlipu į arką pasidairyt po paryžių iš viršaus, tada einu link eifelio. Dieną manęs jis visai nežavi, bet rajonas aplinkui labai įdomus. Gražu, bet visai tuščia. Tik gausybės vaikų prie mokyklų, juos pasitinkantys tėvai su šunimis ir eilės duonos paruoduvėlėse prie ilgų prancūziškų batonų ir pačių įvairiausių croissants. Kas apie šunis tai jų čia tikrai daug. Gražūs, išprausti ir sušukuoti, su pavadėliais, bet nė vieno su antsnukiu. Apie žmones galėčiau pasakyti tą patį. Ne apie pavadėlius, aišku, bet žmonės paryžiuje stilingi, gražūs, ir rengiasi gražiai.

Siaubingai sušąlu, autobusas į Londoną tik 11 vakaro, taigi užsuku arbatos į bariuką visai netoli Eiffel Tower. Randu draugų, nemokamų svogūnų žiedų ir kažkokių tais žuvies kukulaičių (visai skanių tarp kitko), ir arogantišką senuką su didžiuuuuuliu baltu šunimi. Čia ir pasilieku.

Rodyk draugams

Plačiai atmerkiu akis, ir visu garsu išeinu sekmadieniniam pasivaikščiojimui. Netyčia pasiskolintas ausinukas ir tyčia paskolintas fotoaparatas. Norisi dainuoti, bet lauke šalta. Norisi įamžinti kiekvieną vaizdą, kiekvieną veidą, kiekvieną kvapą, kiekvieną garsą. Kai kas užstringa juostoj, kai kas atminty, kai ką pamirštu, kai ko net nepastebiu. Ieškau kažko gražaus, ir pamirštu kad reikia dairytis stiklo konteinerio. Bet be žydro dangaus ir voverės kaimynų kieme nerandu nei nieko gražaus, nei panašaus į konteinerį stiklui. Senienų parduotuvėlėj nuperku kolegei dovanų juodų akmeninių gėlių auskarus. Loterijoj man pasisekė, taigi dovaną išrinkti lengva. Ryt nors ir pavėluotai, Kalėdinis firmos balius.

Bricklane sekmadieninis turgus. Kas ką turi, tas tą ir parduoda. Seni batai, dviratis, povo plunksnos, knygos, papuošalai, kailinės kepurės, raudoni aukštakulniai, seni kompaktai ir dirbtiniai kailiniai. Vintage - skudurynuose pilna žmoniu, išpardavimai. Na aišku ne tiek kiek Oxford street’e ar Carnaby, kur per žmones neina prasibrauti. Čia ir žmonės šiek tiek kitokie. Kai geriau įsižiūri - kiekvienas rajonas, kiekviena gatvė turi savo spalvas. Man patinka stebėti žmones. O Londone jų tai jau tikrai netrūksta. Čia, bricklane, šukuosenos nepaiso jokių gravitacijos dėsnių, amžius nevaržo nei makijažų, nei spalvų, nei sijonų ilgio. Kas antras siauraakis pyškina fotoaparatu ar telefonu, arogantiška, močiutės spintos garderobu pasipuošusi pora nusineša glėbį gėlių, o aš tuo tarpu svarstau ar jie tiek sau prisipirkę, ar tas gėles pardavinėja. Užsižiopsojus atsitrenkiu į sušalusią prekeivę,kuri šildosi šokdama pagal gretimais kompaktus pardavinėjančio juodžio muziką. “Sorry”. Stabteliu prie poros gatvės muzikantų, kurie man primena Kūčių naktį sutiktą muzikantą,  kuris savo trijų stygų gitara bandė mums sugroti Mamontovo “Geležinę Širdį” ir dar netgi pritarti mūsų puikiam duetui.

Temsta, pasidaro visiškai šalta. Skubu namo, jau svajodama apie skanią aromatinę kavą ir gimtadieniu užtarnautus šokoladinius saldainius. Šaltas ir ramus pirmas šių metų sekmadienis, kurio vakarą praleisiu šiltuose namuose, su muzika, žvakėmis, dienoraščiu ir gėlėtu puodeliu kavos. Kaip ir visi noriu naujus metus pradėti nuo naujo tuščio lapo, kur pieščiau tik šviesiomis spalvomis, o rašyčiau tik protingas mintis. Naujas mintis. Kitokias.

Keičiasi šalys, keičiasi vaizdas pro langą ir vaizdas veidrody. Keičiasi veidai, vardai, nuomonės ir skoniai, mėgstamiausia spalva ir skaičiukai datoje. Atrodo keičiasi ir mintys, bet svajonių sąrašas kažkodėl lieka beveik toks pats. Ar tai reiškia, kad aš pati visai nesikeičiu, kad stoviu vietoje?  Coelho rašo, kad sekmadienio popietės ramybė žudo mūsų svajones. Sutinku. Nors man sekmadienio popietė pats geriausias laikas svajoti.

- Būk gera, - sako sesė.

- Stengsiu:) - atsakau, ir atsibučiuojam geltonais skype’o veidukais.

Stengsiu.

Rodyk draugams

Rašau dar vieną laišką. Atsako nesitikiu
Save taip lyg netyčia tarp eilučių įterpiu
Balandžiai užsiėmę kuo kitu - aš jų nelaukiu
Ilgai krentu. Ir raudonoj dėžutėj tarp kitų laiškų pasimetu

Lietus nustojo lijęs Londone, pakyla rūkas
Ir viršutinio širdies krašto nebematyti
Sakai taip neteisinga - sutinku,
Ir vėl. Jaučiu. Ir vėl pradės tuoj lyti

Tylos nepakeliu - pabėgu dangumi, ir tavo vardą tyčia pametu
Balandžiai keistai žiūri, galvas kraipo
Keturiasdešimt penkių laipsnių kampu save nušaunu
O kvailos mintys lai atostogų išeina

Gal jūros o gal debesų spalvos kaldra jausmus užkloju
Tik mano meilę vis dar nemiga kankina
Vietoj lopšinės - pasaka be galo
Žinau, kad viskas bus gerai, tik

„Atsargiai”
Ir durys užsidaro

Rodyk draugams